Medžiai turi vieną ypatybę, dėl kurios jie išsiskiria iš visų kitų: jie yra gyvi sutvėrimai, kurie stovi įleidę šaknis vienoje vietoje, bet tuo pačiu nuolat keičiasi drauge su metų laikų ir orų kaita – ypač kai pakyla vėjas ir saulės šviesa ima žaisti su šešėliais – bei laiko tėkme… Tiesą sakant, visi turime bent kokį nors santykį su medžiais – jie teikia mums šešėlį nuo kaitrios saulės, laukiame jų brandinamų vaisių, atsiremiame į juos lūkuriuodami…
Štai kodėl galima sukurti medžio portretą – pažvelgti į jį įdėmiai ir su meile, atrasti tai, kuo jis ypatingas, kuo skiriasi nuo kitų medžių, užmegzti šiltą ryšį, kuris remiasi mūsų prisiminimais ir patirtimis.
Jonas Mekas, iškilus lietuvių menininkas, kuris pradėjo kurti kiną atvykęs į Niujorką, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos 2019 m., išgyvenęs 96 metus, šitaip pasakojo apie savo patirtį:
Centriniame parke augo medis, kurį norėjau nufilmuoti. Man jis tikrai patiko, labai anksti pradėjau jį filmuoti – kai dar tik žengiau pirmuosius žingsnius kine. […] Tai mano medis! Medis, kurį aš myliu.
Siūlome pasekti Jono Meko pavyzdžiu, perimti iš jo užsidegimą ir sukurti savo mylimų medžių arba tų, kuriuos atidžiau įsižiūrėję pamilsime portretus. Stebėsime ir filmuosime medžius, pažinsime juos savo kamera, įdėmiai seksime, kaip jie atrodo skirtingu paros metu ir skirtingais metų laikais.

PROCESAS

Įžanga

Pasiūlykime mokiniams aprašyti jų akį patraukusį medį: jo spalvas, formą, lapus, kamieną, kaip jį nušviečia saulė, kaip jis keičiasi per metus… Galime pasiūlyti ne tik jį aprašyti, bet ir nupiešti iš atminties. Ateinančią savaitę atidžiai jį stebėkime, o po to jau imkimės fotografuoti ir filmuoti.

Kitas įdomus būdas pradėti šią veiklą paprašyti mokinių prisiminti vieną dėl kokių nors priežasčių jiems svarbų medį, aprašyti arba nupiešti jį, o paskui šiais prisiminimais pasidalyti su draugais.

Filmų ištraukų nagrinėjimas

Pirmosios mūsų siūlomos ištraukos labai panašios į tai, ką ketiname kurti šiose dirbtuvėse.

Įtraukėme ir ištrauką iš Jean-Luc Godard filmo, kuri yra techniškai gana sudėtinga, bet gali pasitarnauti kaip įkvėpimo šaltinis.

Peržiūrėkime ištraukas dėmesingai ir smalsiai, pasvarstykime, kokie kinematografiniai sprendimai buvo priimti ir įsitraukime į dialogą su režisierių sukurtais filmais tarsi patys būtume režisieriai.

Filmavimas

Siūlome veiklą padalyti į du etapus: pirmiausia, dirbsime grupėje, padedami mokytojo ir/ar kino kūrėjo kartu spręsime, kokį planą filmuoti; o po to dirbsime individualiai, kiekvienas mokinys savoje aplinkoje nuspręs, ką filmuoti, atsižvelgdamas į tai, ką mato iš savo unikalios perspektyvos.

Jeigu jau įgyvendinome veiklą „Erdvių dienoraštis“, galime pradėti nuo individualių medžių portretų, pasiūlydami mokiniams kiekvienam sukurti savo medžio portretą.

O jeigu pradėsime nuo darbo grupėje, pirmiausia vertėtų išeiti į lauką ir vaikštinėjant aplink mokyklą išsirinkti medžius, kurie mums atrodo kuo nors ypatingi ir kuriuos norėtume nufilmuoti. Įsižiūrėkime ne tik į medžius, bet ir į jų aplinką, panagrinėkime, kaip saulė nušviečia jų šakas ir kamieną, įvertinkime, ar užtenka erdvės atsitraukti, kad medis tilptų į kadrą.

Išsirinkę „savąjį“ medį atidžiai jį apžiūrėkime: nueikime prie jo skirtingu dienos metu, kad pamatytume, kaip jis atrodo mainantis šviesai; įdėmiai įsižiūrėkime į jo spalvas ir formas… Paskui paėmę kamerą į rankas arba įrėmindami medį pirštais pažvelkime į jį iš skirtingų taškų, pažiūrėkime, kaip atrodo fonas iš įvairių pusių; prieikime arčiau, paskui vėl atsitraukime; įsitikinkime, ar jis telpa į kadrą ir nuspręskime, ar bus reikalingas kameros judesys. Pamatysime kaip skirtingai atsiskleidžia medžio dimensija, kai prie jo priartėjame ir kai nuo jo nutolstame. Svarbu numatyti ir tai, kokį vaidmenį atliks aplinka: ar norime parodyti tik medį ar ir aplink jį verdantį gyvenimą…

Jeigu norime, kad mokiniai iškart kurtų individualius filmus, būtų verta iš pradžių visiems kartu aptarti aukščiau išvardintus klausimus ir tik tada imtis kūrybos.

Mūsų filmuojami planai turėtų trukti ne trumpiau nei 1 minutę. Kol filmuojame turime atidžiai stebėti viską, kas vyksta kadre ir kartu nuspręsti, kada baigti filmuoti.

Prieš pradedant filmuoti svarbu susitarti dėl pagrindinių taisyklių. Vienas komandos narys duos nurodymus: 1) „Ar visi pasiruošę?“; 2) Kai visi pasiruošę, jis praneš, kada pradėti filmuoti: „Kamera?“; 3) Rankose kamerą laikantis mokinys pradėdamas filmuoti turi pasakyti: „Filmuoju“ (arba, jeigu nenorime vėliau nieko iškirpti, turi pasakyti „Filmuoju“ prieš pat paspausdamas mygtuką); 4) Kai susižvalgę tarpusavyje nuspręsime, kad reikia baigti, nurodymus duodantis mokinys turėtų paliesti filmuojančio mokinio nugarą, taip pranešdamas, kad baigtų, o paskui ištarti „Baigta“.

Pabaigę filmuoti pasidžiaugsime šia pirmąja patirtimi ir paplosime vieni kitiems, o paskui pasidalysime įspūdžiais, kas labiausiai patiko plane, gal nutiko kas nors įdomaus, galbūt kas nors nustebino…

Montažas

Jeigu yra galimybė, vertėtų sumontuoti nufilmuotus planus. Taip mūsų nufilmuoti planai virs trumpučiais filmais.

Kaip įprasta, filmą montuosime jo pradžioje pridėdami trumpą tekstą, kuriame nurodysime filmavimo vietą, dieną ir galbūt tikslią valandą. Pavyzdžiui: „Barselona, 2020 m. spalio 20 d. Filmuojame medį, kuris matosi pro klasės langą. Tai akacija.“; „Vilnius, 2020 m. spalio 10 d. Filmuoju medį, kurį matau kasdien išėjusi į lauką.“; „Tenorijus, 2020 m. spalio 10 d. Man patinka, kaip saulėje švyti vėjo linguojamos tuopos šakos.“ arba „Briukas, 2020 m. Nuostabios riešutmedžio spalvos rudenį“.

Šis tekstas būtinai turi būti pridėtas filmo pradžioje, prieš nufilmuotą planą, kaip įžanga. Jis turi būti užrašytas baltomis raidėmis ant juodo fono, paprastu šriftu ir nepridedant jokių papildomų efektų.

Jeigu kartu norėsime sujungti daugiau nei vieną planą, turėtume įvertinti jų trukmę ir nuspręsti, kurią akimirką turėtume prijungti kitą planą.

Filmo pabaigoje pridėsime titrus, kuriuose nurodysime autoriaus vardą, mokyklą ir klasę.

Peržiūra, pristatymas ir dalijimasis įspūdžiais

Būtų puiku, jeigu kiekviena komanda pristatytų savo nufilmuotą planą draugams ir paaiškintų savo pasirinkimus, papasakotų apie atradimus ir priimtus sprendimus… Tai labai svarbi akimirka, nes ji padeda įsisavinti naujus įgūdžius ir pabrėžia pirmų nufilmuotų planų svarbą.

Mokiniams nufilmavus planus individualiai, ne mažiau svarbu ir vertinga rasti laiko juos parodyti, aptarti ir pasidžiaugti jų darbu.

Kas toliau?

Atsispirdami nuo sukurtų medžių portretų galime pasinerti į labai skirtingas veiklas. Paminėsime tik dvi:

• „Medžių katalogas“. Būtų labai gražu surinkti mokinių nufilmuotus planus ir sukurti nedidelį kinematografinį savo rajono, miestelio ar miesto medžių katalogą. Įkvėpimo galime pasisemti iš režisierės Agnès Varda ištraukos.
• Kelių mėnesių trukmės „Medžio dienoraštis“. Patyrinėkime, kaip atrodo medis skirtingais metų laikais, skirtingomis paros valandomis, keičiantis orams (vėjuotą ir tykią dieną, lietingą ir sausą, saulėtą ir debesuotą)…

ORGANIZACINIAI KLAUSIMAI, KURIUOS REIKIA TURĖTI GALVOJE FILMUOJANT

Kai filmuosime visi kartu, dirbsime komandose, nuo 4 iki 6 mokinių vienoje komandoje.

Filmuodami pirmą planą turėtumėte užtrukti vieną valandą arba pusantros.

Kiekviena komanda naudos tik vieną kamerą. Svarbu pasirūpinti, kad pasiruošime filmuoti aktyviai dalyvautų visi mokiniai.

Filmuodami visą laiką turime būti už kadro.

Filmuodami turime išlaikyti visišką tylą, nes įrašinėsime ir filmuojamo pasaulio garsus. Prieš filmavimą nustatysime, kokius gestus naudosime bendrauti tarpusavyje, pavyzdžiui, pranešti kitiems, kad netrukus į kadrą pateks kas nors įdomaus (paukščiai, praeivis, atvažiuojantis traukinys…), arba, kai prireiks susitarti – filmuoti toliau ar jau baigti.

Pabaigus filmuoti būtų puiku skirti šiek tiek laiko užsirašyti, ką išmokome (pavyzdžiui, galime sudaryti sąrašą „Atradimai“), ir pasidalyti įspūdžiais su kitomis komandomis.

REIKALINGOS PRIEMONĖS IR ĮRANGA

Vaizdo kamera arba fotoaparatas su filmavimo funkcija darbui komandoje.

Buitinė vaizdo kamera, fotoaparatas arba mobilusis telefonas, kuriuo mokiniai filmuos po pamokų.

Jeigu nutarsime sumontuoti nufilmuotus planus, mums reikės kompiuterio su vaizdo įrašų montavimo programa. „Kdenlive“, atviro kodo programa, yra vertas dėmesio variantas.

KELIOS KINEMATOGRAFINĖS NUORODOS

Medžių filmavimas

Pirmiausia peržiūrėkime ir aptarkime vieną arba dvi ištraukas. Tada būtų verta pažiūrėti dvi ištraukas iš eilės ir aptarti jas abi kartu.

Visas įkvėpimui pasisemti parinktas ištraukas galima nagrinėti aptariant šiuos klausimus:

• Iš kokio taško, kokiu rakursu ir iš kokio atstumo filmavo kino kūrėjas? Kas nulėmė tokį jo sprendimą?
• Ar jis rodo ne tik medį, bet ir jo aplinką? Kas vyksta šalia medžio?
• Kaip kino kūrėjas užfiksavo šviesą, vėją ir oro sąlygas? Kokius sprendimus jis priėmė?

Tais pačiais klausimais vadovaukimės ir patys filmuodami medžius.

Galbūt šie kino kūrėjų nufilmuoti medžiai pametės mums minčių, kokius mūsų apylinkėse augančius medžius būtų įdomiausia nufilmuoti.

„Iš Rytų“ (D’Est), rež. Chantal Akerman (Belgija, Prancūzija, Portugalija, 1993)

<excerpt>

Chantal Akerman filme „Iš Rytų“ fiksuoja kelionę iš Rytų Vokietijos į Maskvą, pakeliui ji užsuka ir į Baltijos šalis bei Lenkiją (gimtąsias šeimos vietas ir kraštovaizdį). Nuo vasaros pabaigos iki žvarbios žiemos kino kūrėja filmuoja, jos žodžiais tariant, „viską, kas pamažu keičiasi keliaujant: veidus ir kraštovaizdį“. Beveik visą filmą sudaro ilgi, keliaujantys planai (angl. tracking shots), kurie nufilmuoti visada judant iš dešinės į kairę, ir statiški planai – daugiausia portretai, sukurti namų aplinkoje.

Šis planas gali būti puikus įkvėpimo šaltinis mūsų medžių portretams, jei gyvename tiek dideliame mieste, tiek ir mažame miestelyje arba nedidelėje gyvenvietėje.

Akerman taip sukomponavo šį kadrą, kad medis užimtų visą dešinę kadro dalį, nuo apačios iki pat viršaus (medžio viršūnė sutampa su kadro riba), o kadro vidurys ir kairė pusė, regis, palikti paprasčiausiai tuštumai, tik vėliau ją trumpam užpildo pirmame plane erdvę kertantis automobilis, o po to, po tylios pauzės, įbėga šuniukas, paskui kurį – iš pradžių tai suprantame vien iš už kadro skambančio garso – atrieda arkliais kinkytas vežimas.

Būtų įdomu atkreipti mokinių dėmesį, kad kryžkelė yra pačiame kadro centre, horizontas plyti atskaičiavus apie trečdalį nuo kadro apačios, o likusią plačią erdvę užima dangus. Nepaprastai gražu, kaip danguje sklendžia plaukiantis debesis, tarsi megzdamas pokalbį su medžiu.

„Platus laukas“ (Das weite Feld), rež. Volker Koep (Vokietijos Demokratinė Respublika, 1976)

<excerpt>

Tai pirmoji Volker Koep trilogijos „Kraštovaizdis“ dalis apie permainas VDR gyvenime ir kraštovaizdyje.

„Šiame filme Volker Koep sukuria puikų Hėseno miestelio portretą, nuostabiai perpindamas augančio miestelio istoriją su jo gyventojų biografijomis. Jie pasakoja savo gyvenimo istorijas leisdamiesi į meditatyvius ir juokingus pamąstymus.”

Peržiūrėkime vieną po kito žydinčių medžių portretus. Juos abu Koep sukuria iš dviejų planų: pirmajame matome medžio lapijos stambų planą – tikriausiai režisierių pakerėjo jo žiedai – o antrajame medis rodomas savo aplinkoje.

Nepaprastai įdomu, kaip šis kino kūrėjas dirba su garsu. Nuo pat pirmo portreto pradžios garsiai šnara vėjo judinami medžio lapai. Tą patį garsą girdime ir antrame plane, jis net užgožia keliu pravažiuojančio automobilio burzgimą. Antrame portrete prisideda dar du aiškiai skambantys garsai: bičių dūzgesys ir paukščių čiulbėjimas.

„Rudens sniegas“, rež. Valdas Navasaitis (Lietuva, 1992)

<excerpt>

“Rudens sniegas” – tai kaimo gyvenimo portretas bei pamąstymas apie gamtos ciklą ir gyvenimą. Kamera lėtai fiksuoja kaime slenkančias dienas, jo gyventojus ir kasdienybę: laukuose besiganančias karves, benamį šunį ir link kapinių tolumoje judančią laidotuvių procesiją.

Peržiūrėję Navasaičio planą pasiūlykime mokiniams nupiešti jį iš atminties. Šis kadras – tarytum gyvas paveikslas.

Atidžiai įsiklausykime ir į garsą.

Paskui pasukime pokalbį apie laiko tėkmę. Kaip nurodo filmo pavadinimas, miestelyje matome šaltą, žvarbų rudenį. Nuo medžio jau nukritę visi lapai, taigi aiškiai matyti jo kamienas ir rangytos šakos. Bet net ir šąlant bei sningant aplink medį verdantis gyvenimas ir darbai nesustoja.

Įsivaizduokime, kaip atrodytų šis kadras, jei jis būtų nufilmuotas naktį ir ant spalvotos juostos? O pavasarį ir vasarą?

Visą filmą galima peržiūrėti čia:
http://www.sinemateka.lt/en/documentary#autumn-snow

„Palei pakrantę“ (Du côté de la Côte), rež. Agnès Varda (Prancūzija, 1958)

<excerpt>

Su jai būdinga pakilia nuotaika ir humoru Agnès Varda leidžiasi į turistinę kelionę po Prancūzijos Rivjerą. Ji filmuoja (ir tuo pačiu dokumentuoja) šios vietos egzotiškumą, spalvas ir paplūdimio skėčius, tarp „Carnaval“ ir „Eden“.

Šiame trumpame epizode kino kūrėja sukuria paprastą ir gražų šiai vietovei būdingų medžių (ir krūmų) katalogą, mėgaudamasi šviesa ir ryškiomis spalvomis. Pavyzdžiui, įsižiūrėkime į mimozos geltonį – nutviekstą saulės – ir kaip jis spindi tamsiame ir išsiliejusiame (turbūt už jos stūksančio kalno) fone arba kaip į dangų šauna kiparisas, kontrastuodamas su vaiskiu mėlynu dangumi.

Tai kaip Varda filmuoja ir apibūdina medžius galbūt įkvėps mus pasekti jos pavyzdžiu ir drauge sukurti mūsų apylinkių medžių katalogą.

„Naujoji banga“ (Nouvelle Vague), rež. Jean-Luc Godard (Šveicarija, Prancūzija, 1990)

<excerpt>

Jean-Luc Godard yra neabejotinai vienas iš iškiliausių visų laikų kino kūrėjų, gebąs mąstyti, iš naujo išrasti ir permąstyti kiną kiekviename savo filme. Jo filmuose susipina visi menai: muzika, tapyba, literatūra…

Ši ištrauka visai kitokia nei ankstesnės. Iki šiol medžius matėme rodomus iš šono, buvo filmuojamas visas medis ir jo aplinka. O šiame plane Godard, regis, stengiasi atkurti medžio keliamus pojūčius ar veikiau kelių pojūčių junginį.

Iš pradžių visi kartu aptarkime šią ištrauką ir pasvarstykime, kokius pojūčius pažadina: švelniai pučiantis vėjas, pro šakas mirgantys ir mus siekiantys spinduliai, medžio didybė. Nors ir nematome, galbūt galime pajusti, kokios ruplėtos ir storos jo šaknys, kokia rupi jo žievė ir kokia drėgna žemė, kurioje jis auga… Galbūt šis kadras pažadins mūsų prisiminimą, kaip sykį išėję pasivaikščioti stabtelėjome po medžiu arba nubudome iš pokaičio miego po jo šakomis, o gal atmintyje iškils ilgas pokalbis su draugais medžio pavėsyje…

Paskui pasvarstykime, kaip buvo nufilmuotas šis planas. Iš kokio taško filmuota? Kaip juda kamera (kokia kryptimi, ritmu, kur judesys prasideda ir kur baigiasi)?

Galbūt žinome kokį nors medį, kurį norėtume panašiai nufilmuoti?

KELIOS NUORODOS Į DAILĖS IR FOTOGRAFIJOS DARBUS

Kaip jau minėjome, medžio motyvą galime aptikti daugybėje kūrinių visoje dailės istorijoje, pradedant tradicine arabų tapyba ir baigiant impresionizmu ir fotografija.

Vertėtų peržvelgti paveikslus tų dailininkų, kurie ypač žavėjosi medžiais: Vincent Van Gogh, Paul Cézanne, Gustave Klimt ir Piet Mondrian.

KELI „MOVING CINEMA“ DIRBTUVĖSE SUKURTŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI

Nufilmavo 16–17 metų mokiniai iš Anykščių Jono Biliūno gimnazijos (Anykščiai, Lietuva)

<excerpt>

Nufilmavo Buxu Yang, 11 metų mokinys iš CEIP Ntra Sra de la Fuencisla mokyklos (Madridas, Ispanija)

<excerpt>

Nufilmavo Nahomi González Verde, 14 metų mokinys iš CPI Manuel Suárez Marquier mokyklos (O Rosal, Galisija, Ispanija)

<excerpt>

Nufilmavo 10–12 metų mokiniai iš Kretingos Simono Daukanto progimnazijos (Kretinga, Lietuva)

<excerpt>

Nufilmavo Jana Araguàs, 15 metų mokinė iš Tremp vidurinės mokyklos (Trempas, Katalonija)

<excerpt>

Filmai

KELI SU ŠIA TEMA SUSIJĘ FILMAI IŠ JAUNŲJŲ PROGRAMERIŲ KATALOGO

„Būti ir turėti“ (Être et Avoir), rež. Nicolas Philibert  (Prancūzija, 2002)

<photos>