Dauguma mokinių pasaulį filmuos pirmą kartą gyvenime. Galbūt kada nors jau bus šį tą pafilmavę telefonu, bet vargu, ar kas iš jų bus susimąstęs apie klausimus, kuriuos dabar panagrinėsime visi drauge: kaip stebėti kintančią šviesą ir tai, ką matome pro langą, kaip į kadrą įkomponuoti dangų, kaip nufilmuoti ilgesnį planą…

Šioje iniciacijoje kelrodžiu mums bus kino kūrėjo David Perlov žodžiai nuskambantys jo „Dienoraštyje“: „Noriu priartėti prie to, kas kasdieniška. Reikės laiko, kad to išmokčiau.“ Leisimės į jaudinančią kelionę, kurioje netrūks naujų atradimų! Drauge su Perlov ir kitais kino kūrėjais, fotografais ir tapytojais atrasime kiną ir jo nepaprastą galią: įrėminti pasaulį, atverti svaiginančią begalybę pasirinkimų, kelti nuostabą ir skatinti pasitikėjimą pasauliu, vos tik įsižiūrime į jį kiek įdėmiau.

 

PROCESAS

Įžanga

Prieš pasinerdami į kinematografinę kūrybą, trumpam stabtelėkime ir susimąstykime apie savo gyvenamąją aplinką. Iš pradžių galime tiesiog atsiminti, ką matome pro langą atsikėlę ryte arba vakare eidami miegoti; kokias erdves, vietas, gatves, takus, pastatus, gamtovaizdžius matome pakeliui į mokyklą arba išėję pasivaikščioti. Būtų puiku pasižymėti kelias pastabas užrašų knygelėje ir pasidalyti savo įžvalgomis su kitais.

 

Filmų ištraukų nagrinėjimas

Pasiūlytos filmų ištraukos mokiniams galbūt bus pirmoji pažintis su tokio pobūdžio kinu, kai kuriems jis pasirodys keistas, nematytas, labai nutolęs nuo to kino ir audiovizualinės medžiagos, su kuria paprastai susiduria. Bet parinkti kino kūriniai ir įdomūs tuo, kad rodo artimą mums aplinką, mūsų kasdienį gyvenimą. Kaip tik dėl šios priežasties šie filmai ir skatina mus susimąstyti bei atidžiau ir iš naujos perspektyvos pažvelgti į savo aplinką.

Šiose ištraukose galėsime pasisemti idėjų ir įkvėpimo, atsispirti nuo jų kurdami. Jos atskleis naujas kūrybines galimybes ir pažadins mumyse norą patiems nufilmuoti panašų planą… Ištraukas žiūrėkime atidžiai ir smalsiai, pasvarstykime, kokius kinematografinius sprendimus priėmė kino kūrėjas, įsitraukime į dialogą su režisierių sukurtais filmais tarsi mes patys būtume režisieriai.

Siūlome pradėti nuo ištraukos iš David Perlov filmo „Dienoraštis“ pačios pradžios. O paskui pasirinkime tas ištraukas, kurios labiausiai atitinka mūsų gyvenamąją aplinką (pvz., nedidelis miestelis, didelis miestas ar pan.) ir kurios geriausiaiparodo šviesą (apšvietimą) kaip vertingą išraiškos priemonę.

Plačiau apie tai skaitykite skiltyje Nuorodos.

 

Filmavimas

Siūlome veiklą padalyti į du etapus: pirmiausia mokiniai dirbs grupėmis, padedami mokytojo ir/ar kino kūrėjo kartu spręs, kokį planą filmuoti; o paskui jau kurs individualiai, kiekvienas mokinys savoje aplinkoje nuspręs, ką filmuoti, atsižvelgdamas į tai, ką mato, ir pasikliaudamas savo unikaliu žvilgsniu.

Jeigu mokykloje turime tokią galimybę, pafilmuokime pro mokyklos langą, kaip matėme darant David Perlov ištraukoje. Tam reikia rasti langą, pro kurį atsiveria gana platus vaizdas ir matyti nemažai dangaus, kurį taip pat įkomponuosimeį kadrą. (Taigi nepatariame rinktis lango pirmame aukšte arba tokio, pro kurį tematyti siena arba labai artimi objektai. Taip pat neturėtume filmuoti pro grotuotą langą.)

Galime filmuoti ir išėję į lauką, netoli mokyklos. Paėjėkime į tokią vietą, iš kurios atsiveria platus vaizdas (pavyzdžiui, palypėkime ant nedidelio kalnelio). Kol nueisime į pasirinktą vietą, galime pasinaudoti proga ir keliauti atidžiai stebėdami aplinką, įdėmiai įsižiūrėdami į tai, kaip mainosi šviesa, dangus ir erdvės. Taip pradėsime į savo rajoną arba miestelį žvelgti „kino kūrėjo akimis“.

Kai filmuosime grupelėmis, kamerą rankose laikys tik vienas mokinys, bet visi sprendimai turi būti priimami visų kartu.  Iš pradžių skirkime laiko apsidairyti: įvertinkime įvairius variantus, kas paklius į mūsų kadrą, nuodugniai apmąstykime visus elementus (dangų, pastatus, medžius…); atidžiai panagrinėkime šviesą (pavyzdžiui, galbūt saulė ryškiau apšviečia kuriąnors sieną, medį ar pan.); ir pasvarstykime, kokie pokyčiai gali įvykti, kol filmuosime (pagalvokime apie pravažiuojančius automobilius, praskrendančius paukščius, debesis, vėją…). Visa tai įvertinę, nuspręskime, ką matysime kadre. Tai daroma vaikštinėjant aplink ir „ieškant kadro“, išbandant įvairius variantus ir pažiūrint, kas kiekvienu atveju bus matyti kadre, o kas liks už jo rėmų. Kuriant „Erdvės dienoraštį“ nepaprastai svarbus yra dangus: jis turėtų užimti didelę kadro dalį. Mokytojo užduotis yra padėti vaikams ir pasirūpinti sąlygomis, kad gautume kuo įdomesnius ir prasmingesnius rezultatus.

Filmuojamas planas turėtų trukti ne trumpiau kaip vieną minutę. Kol filmuojame, privalome būti nepaprastai atidūs tam, kas vyksta kadre, drauge susitarti, kada baigti filmuoti, ir nenustoti filmuoti per anksti, pavyzdžiui, neturėtume nutraukti plano, kol paukštis yra viduryje kadro arba kol nenustojo skambėję bažnyčios varpai.

Prieš pradedant filmuoti svarbu susitarti dėl kelių taisyklių. Vienas komandos narys duos nurodymus: 1) „Ar visi pasiruošę?“; 2) Kai visi pasiruošę, jis praneš, kada pradėti filmuoti: „Kamera“; 3) Rankose kamerą laikantis mokinys pradėdamas filmuoti pasakys: „Filmuoju“ (arba, jeigu nenorime vėliau nieko iškirpti, galima pasakyti „Filmuoju“ prieš pat paspausdžiant mygtuką); 4) Kai susižvalgę tarpusavyje nuspręsime, kad laikas baigti, nurodymus duodantis mokinys palies filmuojančio mokinio nugarą ir taip duos sutartinį ženklą baigti, o paskui balsu ištars „Baigta“.

Pabaigę filmuoti pasidžiaukime šia pirmąja patirtimi ir paplokime vieni kitiems, o paskui pasidalykime įspūdžiais, kas labiausiai patiko plane, gal įvyko šis tas įdomaus, galbūt kas nors nustebino…

Šis „pirmasis kartas“ yra nepaprastai svarbus, nes jis tam tikra prasme pakloja pamatus ateičiai ir turi lemiamos reikšmės tolimesniems mokinių bandymams, kai kiekvienas iš jų filmuos atskirai.

 

Ką filmuosime

Plačias erdves, kuriose toli matyti: tai padės mums naujai pažvelgti į supantį pasaulį ir pamokys įsižiūrėti į tolį. Venkime objektų pirmame kadro plane ir nesutelkime dėmesio tik į vieną objektą – juk tai „erdvės dienoraštis“, taigi svarbiausias vaidmuo turi atitekti pačiai erdvei, o ne atskiriems ją sudarantiems elementams (suoliukui, namui ar pan.).

Svarbų vaidmenį skirsime dangui, jis turėtų užimti didelę kadro dalį.

Filmuodami ypatingai susitelkime į šviesą: stebėkime ją, atkreipkime dėmesį, kaip ji pasikeičia skirtingu paros metu, mėginkime pagauti tą akimirką, kai viskas atrodo stebuklingai, arba „mėlynąją valandą“ – jau temstant, palaukime saulėlydžio arba saulėtekio… Filmuokime ypatingą dienos valandą, kai šviesa įdomiausiai apšviečia erdvę.

Oro sąlygosirgi yra išraiškingas kinematografinis elementas: ypač įdomu filmuoti, kai lyja, sninga arba tvyro rūkas…

Kadrui daug išraiškos suteikia ir į jį pakliūvantys gamtos elementai(medžiai, laukai, parkas…) ir visai nesvarbu, ar filmuojame dideliame mieste, ar nedideliame miestelyje.

 

Kaip filmuosime

Kadras būtinai turi būti horizontalus: tai kino formatas! (Prisiminkime, kaip kino kadras atrodo ekrane!)

Filmuose statiškus planus, nekeisdami kadro per visą planą. Kamerą laikysime stabiliai, tarsi būtume kameros stovas. Jeigu filmuodami pamatysime, kad būtų įdomu kamerą šiek tiek pakreipti (pro šalį skrenda pulkelis paukščių…), turime tai daryti labai lėtu ir tolygiu judesiu, pakeitę kadrą vėl tam tikrą laiką filmuosime nejudindami kameros.

Filmuosime plačiakampiu arba standartiniu objektyvu(jokiu būdu ne teleobjektyvu, kuris labai išdidina). Plačiakampis lęšis atveria erdvę ir leidžia filmuoti plačiu kampu, o teleobjektyvas viską suplokština ir sukuria uždaros erdvės įspūdį, priešingą nei tas, kurį norime išgauti šiose dirbtuvėse. Filmuodami jokiu būdu nelieskime objektyvo(nemėginkime jo reguliuoti, kad išdidintumėme vaizdą).

Trukmė: filmuosime ilgus planus, turime duoti laiko įvykti nedideliems įvykiams (pavyzdžiui, jeigu skrenda paukštis, turime palaukti, kol jis išskris iš kadro ir tik tada sustabdyti kamerą). Filmuosime maždaug vieną minutę, bet tikrai nebūtina nustatyti chronometro ir vos prabėgus 60 sekundžių iškart sustabdyti kamerą. Atidžiai stebėkime, kas vyksta kadre, ir tik į tai atsižvelgę nuspręskime, kada metas baigti.

Garsosvarba: jam irgi verta skirti nemažai dėmesio. Suraskime, kur kameroje arba mobiliajame telefone įtaisytas mikrofonas. Stenkimės filmuodami jo neliesti, kad įrašytume kuo geresnį garsą.

Būtų puiku visas šias taisykles nustatyti drauge su mokiniais, pasiremiant matytų ištraukų pavyzdžiais.

 

Mokinių erdvių dienoraščiai po pamokų

Pasiūlykime mokiniams filmuoti po pamokų, savo aplinkoje taip, kaip jie patys nori. Prieš jiems leidžiantis į kūrybą,pirmiausia paprašykime sudaryti numatomų planų sąrašą, apsvarstykime kilusias idėjas ir atsakykime į kelis klausimus:

kaip atrodo ši erdvė?

iš kurio taško filmuosime?

kokiu dienos metu? koks tuo metu apšvietimas?

kokią dalį kadro užims dangus?

Pasistenkime atvirai priimti mokinių idėjas ir įkvėpkime jiems užsidegimą filmuoti! Užkrečiamas mokinių entuziazmas taps svarbiu postūmiu leistis į kūrybą.

 

Montažas

Jeigu yra galimybė, būtų įdomu nufilmuotus planus sumontuoti. Taip planai virs trumpučiais filmais.

Kaip įprasta, filmą montuosime jo pradžioje pateikdami trumpą tekstą, kuriame nurodysime filmavimo vietą, dieną ir, jei norime, tikslią valandą. Pavyzdžiui: „Barselona, 2020 m. spalio 10 d., leidžiantis saulei“, „Barselona, 2020 m. spalio 10 d. 10 val. vakaro“ arba „Barselona, 2020 m. spalio 10 d. Filmuoju vaizdą pro savo namų langą, dabar 10 val.“.

Šis tekstas būtinai turi būti dedamas filmo pradžioje, prieš nufilmuotą planą, kaip įžanga. Jis turi būti užrašytas baltomis raidėmis ant juodo fono, paprastu šriftu ir nepridedant jokių papildomų efektų. Filmo pabaigoje pridėsime titrus, kuriuose nurodysime autoriaus vardą, mokyklą ir klasę.

Montuodami galime dar sykį nuspręsti, kokia bus plano trukmė, kada jis prasidės ir kada baigsis.

 

Peržiūra, pristatymas ir dalijimasis įspūdžiais

Būtų puiku, jeigu kiekviena komanda pristatytų savo nufilmuotą planą draugams ir paaiškintų savo pasirinkimus, papasakotų apie atradimus ir priimtus sprendimus… Tai labai svarbi akimirka, nes ji padeda įsisavinti naujus įgūdžius ir parodo, koks svarbus pirmasis nufilmuotas planas.

Mokiniams nufilmavus planus individualiai, ne mažiau svarbu ir vertinga rasti laiko juos parodyti, aptarti ir pasidžiaugti jų darbu.

 

ORGANIZACINIAI KLAUSIMAI, KURIUOS REIKIA APMĄSTYTI PRIEŠ FILMUOJANT

Kai filmuosime visi kartu, dirbsime grupėmis, nuo 4 iki 6 mokinių vienoje komandoje.

Filmuodami pirmą planą turėtumėte užtrukti vieną valandą arba pusantros.

Kiekviena komanda naudos tik vieną kamerą. Svarbu pasirūpinti, kad pasiruošime filmuoti aktyviai dalyvautų visi mokiniai.

Filmuodami visą laiką turime nepatekti į kadrą.

Filmuodami turime išlaikyti visišką tylą, nes įrašinėsime ir filmuojamos aplinkos garsus. Prieš filmavimą nuspręskime, kokius gestus naudosime bendraudami tarpusavyje, pavyzdžiui, pranešti kitiems, kad netrukus į kadrą pateks kas nors įdomaus (paukščiai, praeivis, traukinys…) arba, kai prireiks susitarti – filmuoti toliau ar jau baigti.

Pabaigus filmuoti būtų puiku skirti šiek tiek laiko užsirašyti, ką išmokome (pavyzdžiui, galime sudaryti sąrašą „Atradimai“), ir pasidalyti įspūdžiais su kitomis komandomis.

 

REIKALINGOS PRIEMONĖS IR ĮRANGA

Vaizdo kamera arba fotoaparatas su filmavimo funkcija darbui komandoje.

Buitinė vaizdo kamera, fotoaparatas arba mobilusis telefonas, kuriuo mokiniai filmuos po pamokų.

Jeigu nutarsime sumontuoti nufilmuotus planus, mums reikės kompiuterio su vaizdo įrašų montažo programa. „Kdenlive“, atviro kodo programa, yra vertas dėmesio variantas.

 

KELIOS KINEMATOGRAFINĖS NUORODOS

Dienoraštis 1973–1983 / Diary 1973-1983, rež. David Perlov (Izraelis, D. Britanija, 1973–1983)

1973 m. David Perlov, iš Brazilijos kilęs Izraelio kino kūrėjas, nusipirko 16 mm kamerą (daug lengvesnę nei profesionalios 35 mm kameros), paliko užnugaryje iki tol kurtus vaidybinius, dokumentinius filmus bei valstybinius užsakymus ir pasiryžo vėl „pradėti nuo nulio“. Ateinančius dešimt metų jis filmuos savo namus, rajoną, miestą (Tel Avivą), dvynes dukras, žmoną, draugus, keliones į Paryžių, Rio de Žaneirą, Londoną ir San Paulą, kiną studijuojančių savo studentų darbus, televizijos transliacijas iš Izraelyje vykstančių karų ir prieš karą protestuojančius žmones… Dar penkerius metus jis užtruks, kol sumontuos medžiagą.

Pabaigtas filmas susideda iš šešių dalių, kiekviena trunka 55 minutes, kadrus jungia užsklandos ir už kadro skambantis režisieriaus balsas, girdime, kaip jis svarsto apie brandą ir atmintį, kiną ir kino amato perdavimą kitiems, apie smulkmenas ir svarbius klausimus, atradimus ir nusivylimus, skausmą ir bejėgiškumą susidūrus su politika ir karu, apie patirtas laimės akimirkas ir dabartį, draugystę ir gyvenimą, tokį, koks jis yra.

Ši ištrauka yra iš pirmo dienoraščio pradžios, joje režisierius atskleidžia savo siekius ir  nuostatas: „1973-ųjų gegužė. Nusiperku kamerą. Noriu filmuoti pats vienas ir sau pačiam. Profesionalus kinas nustojo mane dominęs; ieškau kažko kito. Noriu priartėti prie to, kas kasdieniška. Ypač anonimiškai. Reikės laiko, kad to išmokčiau.“

Kad pradėtų filmuoti „sau pačiam“ ir „to išmoktų“, jis filmuoja pro savo namų langą. Perlov filmuoja jį supantį pasaulį įvairiu paros metu, vis kitaip sukomponuodamas kadrą.

Langas yra ypatinga vieta filmuoti ir apmąstyti tai, kaip filmuoti – juk tai savotiški rėmai, kino kadras, įrėminantis mus supantį pasaulį, kurį į kadro rėmus nuolat talpina ir kino kūrėjas. Visi trys pirmi planai labai skirtingi, atidžiai juos panagrinėkime: iš kokio taško nusprendė filmuoti kino kūrėjas? Kaip kadre įkomponuotas langas? Kaip šis kino kūrėjas pro langą filmuoja pasaulį?

Filme vis pasirodo šis ir kiti langai. Perlov filmuoja pro langą skirtingu paros metu ir daug dienų: saulėtomis ir lietingomis dienomis, naktį ir leidžiantis saulei. Paimkime iš Perlov pavyzdį ir patyrinėkime, kaip kuri nors mūsų aplinkos erdvė pasikeičia skirtingomis oro sąlygomis ir keičiantis apšvietimui.

Būtų įdomu panagrinėti užsklandas ir tekstą, intonaciją ir balso ritmą. Perlov tariami žodžiai padės mums suprasti, ko norime pasiekti mūsų kelio į kiną pradžioje.

 

Svarainio saulė / El sol del membrillo, rež Víctor Erice (Ispanija, 1992)

 

Po dviejų vaidybinių filmų – „Avilio dvasia (El espíritu de la colmena, 1973) ir „Pietūs“ (El Sur, 1983) – Víctor Erice sukuria filmą „Svarainio saulė“. Šis dokumentinis filmas – tai tapytojo Antonio López ir jo kūrybinio proceso portretas. Dailininkas siekia įamžinti šviesą ir laiko tėkmę tapydamas savo sodelyje augantį svarainį, o Erice du mėnesius stebi šias beveik pasmerktas žlugti pastangas, kurdamas slenkančių valandų ir metų laikų portretą.

Erice planai ne kartą pasuka nuo tapytojo sodo link rajono ir Madrido miestovaizdžio, fiksuodami atsiveriančius vaizdus skirtingu paros metu.

Šioje ištraukoje matome, kaip Antonio López ir jo bičiuliui Enrique Gran nerūpestingai šnekučiuojantis sodelyje, mieste vis labiau temsta. Keliais miesto planais Erice parodo, kaip bėga laikas.

Būtų įdomu paspėlioti, kiek truko šie planai, kai jie buvo nufilmuoti (prieš scenos montažą), ir pamąstyti, kokie garsai girdėtųsi, jei nebūtų pridėta muzika. Taip pat galėtume pasvarstyti, kokius panašius į Erice nufilmuotuosius planus galėtume nufilmuoti savo mieste arba miestelyje ir kur juos filmuotume skirtingu paros metu.

 

Žemė / Landstück, rež. Volker Koepp (Vokietija, 2016)

Kino kūrėją Volker Koepp domina žmonių gyvenimo trajektorijos ir sąsajos tarp asmeninių istorijų ir bendruomenę supančio kraštovaizdžio.

Savo filmą „Žemė“ jis apibūdina šiais žodžiais: „Filme „Žemė“ susitinku su senais vietos gyventojais ir naujakuriais: ūkininkais, gamtosaugininkais ir kaimo žmonėmis, kurie pasakoja, kaip regi savo gyvenimą, apie ką svajoja, dėl ko sielojasi ir ko tikisi. Jie visi prisirišę prie kraštovaizdžio, kuris greitai negrįžtamai pasikeis. Jau ir dabar įvykę pokyčių. Kai kurios vietos atrodo kaip milžiniško pramoninio rajono fragmentai: laukai apsėti tik vienos rūšies augalais, biokuro gamyklos, vėjo jėgainės, milžiniškos didelių fermų šėryklos.“

Ši ištrauka yra iš filmo pradžios. Ruošiantis „Erdvės dienoraščiui“ mus labiausiai domina pirmiejiplanai (prieš pasirodant filmo pavadinimui) ir naktį filmuotas planas.

Pirmasis atrodo tarsi gyvas paveikslas. Labai graži šio kadro kompozicija: kairiame pakraštyje matyti baltai žydintis medelis, o dešinėje – iš už plačių žalių laukų iškilusi nedidelė apaugusi kalva. Labai gražūs ir švelniai žole slenkantys debesų šešėliai. Verta atkreipti dėmesį, kad kino kūrėjas kadre nemažai erdvės paliko dangui, suteikdamas ypatingą vaidmenį debesims. Garsas irgi kruopščiai išdirbtas: plano garso takelį užpildo paukščių čiulbesys ir vėjo ošimas.

Antrame plane, iškart po filmo pavadinimo, Koepp parodo platų kraštovaizdį, aprėpdamas visą panoramą. Pagalvokime, jeigu mums reikėtų filmuoti šioje filme matomoje vietovėje – kokį nejudantį planą pasirinktume savo „Erdvės dienoraščiui“?

Paskui aptarkime nakties planą. Koepp pasirinko filmuoti akimirką, kai šviesa labai ypatinga: netrukus po mėlynosios valandos, kai naktis sparčiai skinasi kelią, bet danguje dar matyti keli blėstančios dienos gaisai. Taip sukuriama labai savita spalvų paletė: pamėginkime ją apibūdinti arba nepabokime iššūkio ir nupieškime šį ypatingą dangų. Gausime kone abstraktų paveikslą! Ir šiame plane dangus užima didelę kadro dalį. Tarp juodos žemės ir dangaus blykčioja raudonos vėjo jėgainių švieselės, o jų nerimą keliantis ūžesys atrodo lyg sklistų iš kažkur labai arti, susiliedamas su varlių kurkimu.

Aptarinėdami šiuos planus susimąstykime: iš kokio taško pasirinko filmuoti kino kūrėjas? Kokiame aukštyje yra horizontas, kokią kadro dalį užima dangus ir kokią – žemė? Kokiu paros metu filmuota? Ką suteikia girdimi garsai? Ar galėtume panašius planus nufilmuoti patys? Kur?

 

Dilim Dönmüyor – neapsiverčia liežuvis / Dilim Dönmüyor – Meine Zunge Drecht Sich Nicht, rež. Serpil Turhan (Vokietija, 2013)

„Dilim Dönmüyor“ yra pirmasis šio Berlyne dirbančio kino kūrėjo vaidybinis filmas.

Pasak Serpil Turhan, filmas „ieško šeimos pėdsakų praeityje ir dabartyje. Iš trijų kartų gyvenimo nuotrupų sudėtas filmas pasakoja apie skausmingą šeimos išsiskyrimą dėl migracijos, kaip blunka jų kurdiška tapatybė ir apie namų paieškas.“

Epizodas sudarytas iš trijų erdvių planų. Pirmuose dviejuose matyti skurdus kalnuotas kraštovaizdis, kurį gaubia mėlynas dangus ir įspūdingų formų debesys. Trečiame plane matome šių kalnų slėnyje įsikūrusi mažą kaimelį. Ir šiame plane svarbus vaidmuo tenka dangui, lėtai slenkantiems debesims ir aplinkos garsams. Būtų įdomu palyginti šiuos planus su pirmuoju filmo „Žemė“ planu.

 

KELIOS NUORODOS Į DAILĖS IR FOTOGRAFIJOS DARBUS

Kraštovaizdžiai, vietovės ir erdvės įkvėpė jų atvaizdus sukurti nesuskaičiuojamą daugybę menininkų, atstovaujančių įvairius stilius ir epochas. Būtų gražu ir įdomu peržvelgti tų tapytojų paveikslus, kurie daug dėmesio skyrė debesų vaizdavimui: pavyzdžiui, Gustave Courbet, John Constable ir Pierre-Henri de Valenciennes darbuose. Kai kurie Nicolas de Staël paveikslai irgi gali paskatinti naujai pažvelgti į kraštovaizdį ir dangų.

Įdomių minčių sukels ir fotografų María Bleda ir José María Rosa kūriniai.

Taip pat, be jokios abejonės, galime išsiruošti į įspūdingą kelionę po meno pasaulį ir pasidairyti, kaip dailėje ir fotografijoje buvo vaizduojami langai. Beje, pati pirmoji visoje fotografijos istorijoje sukurta nuotrauka, kurią 1827 m. padarė Nicéphore Niépce, buvo nufotografuota pro langą! Nuo tada šį motyvą tyrinėjo visa eilė kitų garsių fotografų, tokių kaip André Kertész, Alfred Stieglitz ir Paul Strand.

 

KELI „MOVING CINEMA“ DIRBTUVĖSE SUKURTŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI

SUKURTI SU MOBILIUOJU TELEFONU ARBA BUITINE VAIZDO KAMERA

Nufilmavo Alea Gehrt, 11 metų mokinė iš Schwanenteich pagrindinės mokyklos (Neuenhagen bei Berlin, Brandenburgas, Vokietija)

Nufilmavo Svetlana Valic, Nova Gorica gimnazijos mokinė (Nova Gorica, Slovėnija)

Nufilmavo Raúl Valls, 16 metų mokinys iš Bellvitge vidurinės mokyklos (L´Hospitalet de Llobregat, Katalonija)

 

Nufilmavo Rubén Fernández, mokinys iš CPI Uxío Novoneira (Pedrafita do Cebreiro, Galisija, Ispanija)

Nufilmavo Friedrich Böttcher, 11 metų mokinys iš Brück pagrindinės mokyklos (Brück, Brandenburgas, Vokietija)