Tyrinėti šviesą pradėsime nuo atidaus stebėjimo. Įdėmiai įsižiūrėsime, kaip ji kinta slenkant valandoms ir įvairiomis dienomis bei oro sąlygomis. Tada pažiūrėsime, kaip šviesa krenta ant veido. Pamėginsime labai įdėmiai į ją įsižiūrėti ir rasti žodžius jai apibūdinti.

Šviesa priklauso juslių pasauliui, taigi pirmiausia turime paaštrinti savo jusles, kad kuo daugiau visko pamatytume ir išmoktume gėrėtis tuo, ko paprastai mūsų akis nepastebi. Juk šviesa yra pagrindinė kino žaliava, tik jos dėka matome visa, kas mus supa. Vis dėlto kaip tik tai, kad ji nuolatos mus lydi, ir gali būti priežastis, kodėl vargu, ar išvis ją pastebime, ir kodėl nestabtelime įsižiūrėti, kaip ji kinta. Dėmesį į šviesą atkreipiame tik tada, kai ji per ryški (pavyzdžiui, klasėje šviesą paminime tik tada, kai beveik nesimato projekcijos arba lentos…).

Kad pradėtume pastebėti šviesą ir išmoktume mėgautis jos variacijomis, pirmiausia turime įsisąmoninti du dalykus: pirma, reikės tam skirti laiko ir dėmesio, antra, turėsime pasistengti rasti žodžius apie ją kalbėti ir įvardyti jos savybes. Kuo platesnį žodyną turėsime apibūdinti šviesai, tuo daugiau niuansų pastebėsime. Be to, pamatysime, kad šviesai apibūdinti vietoj techninių terminų dažniau naudosime kasdienius žodžius, pasiskolintus iš kitų semantinių laukų ir labai dažnai susijusius su pojūčiais: šalta ir šilta šviesa; kieta ir minkšta; sustingusi arba nenustygstanti… Vos pradėję vardinti žodžius apibūdinti šviesai, pamatysime, kad dažnai mąstome priešybėmis.

Veido vaidmuo tiek mūsų gyvenime, tiek ir tapyboje bei kine yra nepranokstamas. Vargu ar galime įsivaizduoti kiną be bent vieno veido, kita vertus, ne visi veidų planai yra vienodai vertingi ir paveikūs. Planų emocinis paveikumas priklauso ne tik nuo aktoriaus darbo, bet visų pirma nuo to, kaip kino kūrėjas sukomponavo šį planą, kokį vaidmenį skyrė jam epizode, kaip susiejo su kitais planais tame pačiame epizode. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į jo trukmę, veido apšvietimą, kontrastą su fonu ir t.t. Veidas yra nepaprastai svarbus, nes tai langas į veikėjo jausmus, jis išreiškia veikėjo emocijas.

Šioje veikloje leisimės į apmąstymus ir eksperimentus su svarbiais kinematografiniais sprendimais, kurie šįkart glaudžiai susiję su kameros techninėmis galimybėmis. Kino kamera tarsi muzikos instrumentas atveria mums aibę galimybių, tūkstančius būdų žvelgti į pasaulį ir užmegzti su juo ryšį, o taip pat ir daugybę būdų kurti emocijas. Kuo daugiau nusimanome apie instrumentą ir jo teikiamas galimybes – ne tik kai kuriame, bet ir kai žiūrime filmą – tuo įdomesni bus mūsųsprendimai ir tuo labiau mėgausimės filmais juos žiūrėdami.

Štai kodėl itin svarbu mums kaip žiūrovams, o galbūt ir būsimiems kino kūrėjams, į kameros funkcijas žiūrėti ne tik kaip į techninius parametrus, bet kaip į meninės raiškos galimybes.

Anksčiau paminėti ir kai kurie kiti aspektai – visi atlieka svarbų vaidmenį veikloje „Šviesa ir veidas“. Nors iš pažiūros užduotis atrodo labai paprasta, už jos slypi neišsemiami klodai, ji pakvies mus patyrinėti įvairias raiškos galimybes filmuojant veidą, ypatingą dėmesį skiriant šviesai.

Pagaliau tai ir puiki proga susipažinti su vienais iškiliausių kūrėjų visoje meno istorijoje, ypač dailininkais ir fotografais.

 

PROCESAS

Įžanga

Prieš pradėdami dirbti su šviesa ir veidu, pirmiausia įsižiūrėkime į šviesą savo aplinkoje. Iš pradžių atkreipkime dėmesį, kaip saulė apšviečia klasę skirtingomis dienos valandomis ir skirtingu oru (apsiniaukusią ir saulėtą dieną, lyjant lietui, vėjui linguojant medžių šakas arba genant debesis). Šviesą klasėje stebėkime labai atidžiai: įsižiūrėkime į sienas, grindis, suolus… Pabandykime surasti žodžius, kurie ją apibūdintų geriausiai.

Tada skirkime šiek tiek laiko panagrinėti, kaip šviesa krenta ant mūsų veidų. Tegu mokiniai susėda poromis, vienas priešais kitą. Tylomis įdėmiai apžiūrėkime vienas kito veidą. Paskui tegu kiekvienas mokinys smulkiai nupasakoja savo klasioko veidą. Galime pasiūlyti nupiešti draugo portretą.

 

Filmų ištraukų analizė

Peržiūrėsime ir aptarsime kelias filmų ištraukas, kuriose atsiskleidžia ypač įdomi šviesos ir veido žaismė,veidai apšviesti itin išraiškingai. Akies jautrumą dar labiau lavinsime tyrinėdami tapybos darbus ir fotografijas.

Plačiau skaitykite skiltyje „Nuorodos“.

 

Kino kameros ir jos stovo įvaldymas

Jei yra galimybė, turėtume dirbti su kamera, kurią galima perjungti į rankinį režimą, kad galėtume reguliuoti ekspoziciją, priartinimą ir objektyvą. Prieš pasinerdami į kūrybinį procesą skirkime šiek tiek laiko pasigilinti į šias sąvokas ir kameros funkcijas. Tik gerai susipažinę su naudojama įranga būsime pasiruošę išbandyti įvairiais jos teikiamas galimybes.

 

Filmavimas

Pradėkime nuo situacijos, apie kurią jau užsiminėme: veikėjas stovi prie lango pasisukęs tokiu kampu, kad jo veidą nušviestų pro langą krentanti šviesa. Šviesa neturėtų kristi veikėjui tiesiai iš už nugaros. Dirbsime tik su natūralia dienos šviesa. Įsižiūrėkime, kaip ji nušviečia veidą. Kaip apibūdintume šią šviesą? Kokie šešėliai krenta ant veido? Kas nutiks, jei filmuojamas mokinys atgręš veidą į šviesos šaltinį? O kas bus, jei po truputį vis labiau leisime žaliuzes ar užtrauksime užuolaidas?

Paeksperimentuokime, pažaiskime su filmuojamo mokinio padėtimi ir šviesosšaltiniu, atidžiai stebėdami šviesos savybes: jos kryptį, ryškumą, ar ji kieta, ar minkšta, šilta ar šalta ir t.t.

Filmuosime planą, kuris yra maždaug per vidurį tarp vidutinio ir stambaus. Visą dėmesį sutelkime į tai, kaip apšviečiamas veidas, o ne į tai, koks jo santykis su aplinka (pasistenkime, kad į kadrą nepakliūtų langas, nenaudokime dvigubos ekspozicijos ir pan.). Turime įsitikinti, kad fone nesimato jokių objektų, kurie atitrauktų dėmesį nuo veido, geriausia pasirinkti prieblandoje skendintį foną, kad pro langą srūvanti šviesa kristų tik ant veido.

Atsižvelgdami į tai, kokia šviesa bus patalpoje, kurioje nusprendėme filmuoti, mūsų pasirinktą valandą, išsirinkime vieną iš filmoištraukų, atrinktų specialiai šiai veiklai. Po to nufilmuokime kelis planus, keisdami ekspoziciją ir atstumą, bet visada dalis veido (arba keli jo fragmentai) turi būti apšviesta, o kita dalis– skendėti šešėlyje. Išbandysime įvairias meninės raiškos galimybes, kokias galime išgauti filmuodami saulės apšviestą veidą.

Būtų geriausia, jei kiekviena komanda nufilmuotų bent po du planus ir kad kiekviename jų filmuojamas mokinys būtų skirtingoje padėtyje, būtų pasirinkta kitokia ekspozicija ir pan.

Jeigu naudosime kamerą su reguliuojamais parametrais, būtų įdomu, kad mokiniai užsirašytų, kokius parametrus pasirinko – kaip nustatė objektyvą, diafragmą, priartinimą. Taip jie pagilins žinias apie kinematografinius sprendimus ir pamatys, kuo skiriasi meninė raiška skirtinguose planuose:tiek jų pačių sukurtuose, tiek ir tuose, kuriuos nufilmavo draugai.

 

Peržiūra, pristatymas ir dalijimasis įspūdžiais

Būtų puiku, jeigu kiekviena komanda pristatytų savo nufilmuotą planą draugams ir paaiškintų savo pasirinkimus, papasakotų apie atradimus, sunkumus, kliūtis ir priimtus sprendimus… Tai labai svarbi akimirka, nes ji padeda įsisavinti naujus įgūdžius ir žodyną. Ir, žinoma, tai puiki proga pasidžiaugti mokinių sukurtais planais!

 

Kas toliau?

Kai mokiniai šiek tiek paeksperimentavo dirbdami komandoje ir (su suaugusiųjų pagalba) išbandė rankinį kameros režimą, patys reguliuodamiparametrus, pasiūlykime jiems nufilmuoti brangių žmonių veidų planus, šįkart savo mobiliuoju telefonu arba buitine vaizdo kamera. Užduotis tokia pati: dirbti su natūralia pro langą srūvančia dienos šviesa ir sukurti vidutinius arba stambius planus. Būtų nepaprastai įdomu, jei jie pasirinktų nufilmuoti senyvo amžiaus žmogų.

 

ORGANIZACINIAI KLAUSIMAI, KURIUOS REIKIA APMĄSTYTI PRIEŠFILMUOJANT

Dirbsime komandose, nuo 5 iki 7 mokinių kiekvienoje komandoje.

Kiekvienai komandai skirsime laiko nuo pusantros valandos iki dviejų valandų.

Svarbu pasirūpinti, kad pasiruošime filmuoti aktyviai dalyvautų visi mokiniai ir kad kiekvienam tektų proga pafilmuoti.

Filmuodami turime nepatekti į kadrą.

Filmuodami balsu duosime nurodymus filmuojamam mokiniui, todėl garso neįrašinėsime. Pavyzdžiui, paprašysime pasukti galvą arba kur nors nukreipti žvilgsnį(visada lėtais, švelniais judesiais).Šie nurodymai yra vienintelis dalykas, kurį galime pasakyti balsu, toliau turime dirbti beveik visiškoje tyloje, susitelkti ir akylai stebėti.

Filmuosime ilgus planus.

Kadangi peržiūrėsime įvairias ištraukas, būtų įdomu, jei mokinių grupelės pasidalintų, kuri vadovausis kuria ištrauka. Kiekviena komanda pamėgins išgauti pasirinktoje ištraukoje matomą apšvietimo efektą. Pastangos atkurti pavyzdyje matomą apšvietimą ir įsižiūrėjimas, kuo ypatinga šviesos raiška, paskatins mokinius patyrinėti ir kitas galimybes, eksperimentuoti su kamera, ieškoti meninių sprendimų atsižvelgiant į šviesos, erdvės ypatybes ir t.t.

Labai svarbu įvertinti foną (tai, kas matosi už žmogaus figūros). Turime pasirūpinti, kad fonas būtų kuo vientisesnis ir neutralesnis.

Pabaigus filmuoti būtų puiku skirti šiek tiek laiko užsirašyti, ką išmokome apie kameros parametrus (galėtume sudaryti sąrašą „Atradimai“) ir pasidalyti įspūdžiais su kitomis komandomis.

Labai svarbu! Mokinys, kurį filmuosime, turi nieko nevaidinti, nedaryti jokių veiksmų ir nebandyti perteikti jokios nuotaikos. Jis tėra žmogaus figūra priešais kamerą. Šiose dirbtuvėse nedirbame su aktoriniais įgūdžiais, filmuojamam mokiniui keliamas tik vienas reikalavimas – būti priešais kamerą. Nuoširdžiai nustebsime išvydę, kad išraiškingumas ir stiprios emocijos gali būti išgautos vien kinematografiniais sprendimais.

 

REIKALINGOS PRIEMONĖS IR ĮRANGA

• Patalpa su langu
• Vaizdo kamera arba fotoaparatas su filmavimo funkcija (jeigu yra galimybė, turėtume dirbti su kamera, kurią galima perjungti į rankinį režimą, kad galėtume reguliuoti diafragmą, objektyvą ir priartinimą)
• Kameros stovas

 

KELIOS KINEMATOGRAFINĖS NUORODOS

Parinkome penkias ištraukas, kurias žiūrėdami ugdysimepastabumą šviesai, nagrinėsime, kokius sprendimus priėmė filmų kūrėjai, kad apšviestų (arba paliktų šešėlyje) veidus. Taip pat svarstysime, ar šviesa krenta statmenai, ar yra išsisklaidžiusi, kaip šviesa pakeičia veidus ir kaip šie veidai sąveikauja su šviesa. Koks bus apšvietimas, kaip šviesa pateks į patalpą ir ką ji nušvies kadre – visa tai nusprendžia kino kūrėjas ir filmo operatorius. Šių tarpusavyje susijusių sprendimų derinys ir nulemia, kokį įspūdį šviesa sukurs plane.

Trys lemtingikinematografiniai sprendimai:

Pasirinktos šviesos savybės: šviesos spalvinis tonas ir ryškumas skirtingu paros metu ir skirtingomis oro sąlygomis yra vis kitoks. Be to, šviesą galima išsklaidyti tarp šviesos šaltinio ir veido įterpiant įvairius objektus. Įvertinkime šviesos spalvinį toną, ryškumą, tekstūrą, kryptį… Kieta, tiesiogiai krentanti šviesa sukurs tamsius šešėlius ir ryškų kontrastą, o išsklaidyta, per filtrą perleista šviesa bus minkštesnė, kontrastas bus ne toks ryškus, o spalvos – švelnesnės.

Veido arba figūros padėtis šviesos šaltinio atžvilgiu: arčiau arba toliau, atsigręžus į šviesos šaltinį arba pasisukus šonu ir t.t.

Kameros padėtis veido ir šviesos atžvilgiu.

Atkreipkime dėmesį į šiuos tris kinematografinius sprendimus visose ištraukose.

Nors svarbu patyrinėti, kokį efektą sukuria ant veidų krentanti šviesa, ir aptarti kinematografinius sprendimus, verta atkreipti dėmesį ir į tai, kokius pojūčius ir jausmus sužadina šie sprendimai – jų dėka kino kūrėjui nebereikia nieko aiškinti žodžiais ar perteikti naratyvu.Iš vaidybinių ir dokumentinių filmų parinkome tokias ištraukas, kurios ypač reikšmingos ir labiausiai siejasi su mūsų kūrybine užduotimi.

 

PASTABOS APIE IŠTRAUKAS

Ji praleido tiek daug valandų po dienos šviesos lempomis / Elle a passé tant d’heures sous les sunlights…, rež. Philippe Garrel (Prancūzija, 1985)

Tai poetiškas, iš skirtingų fragmentų sulipdytas filmas. Itin svarbų vaidmenį jame atlieka stambūs planai, kuriuose tyrinėjamas žmogaus veidas. Tai filmas apie meilę ir netektį, mirtį ir gimimą. Ir visų svarbiausia – tai filmas apie kino kūrimą, jis suteikia mums progą iš arti pamatyti, su kuo susiduria filmą kuriantis režisierius.

Siūlome pradėti kaip tik nuo šios ištraukos ir pirmiausia ją ir aptarti, nes joje rodomi planai yra kaip tik tokie, kokius filmuosime ir mes. Jie skiriasi tik tuo, kad šioje ištraukoje rodomi du veikėjai. Jie abu filmuojami prie lango. Ją matome iš šono, iš pradžių kone atsukusią nugarą į šviesos šaltinį, o jį – atsigręžusį veidu į langą. Langas tėra šviesos šaltinis, neparodoma, kas pro jį matosi. Ištraukoje, sakytum, visai neakcentuojama erdvė. Konkrečias erdvines nuorodas pateikia tik veikėjų pokalbį užgožiantis triukšmas.

Pirmiausia apibūdinkime šviesą. Kokia ji? Įsižiūrėję pamatysime, kad ji švelni, netiesioginė, išsiskaidžiusi. Ji nemeta ryškių šešėlių ir neatsimuša ant veidų. Veikiau yra gana šalta, balkšva, tarytum žiemiška.

Stabtelėkime ties dviem merginos planais, juose matyti, kaip pasikeičia merginos veidas pakitus apšvietimui ir judant aktorei. Pasvarstykime: kaip atrodo jos veidas pačioje pradžioje, kai ji žvelgia į šoną, iš mūsų žiūros taško – į dešinę? Kaip jis pasikeičia, kai ji panarina galvą? O kai pažvelgia lango link? Veidui apibūdinti galime panaudoti tikrą kino terminą: galbūt norėsis pasakyti, kad jos veidas „pagauna“ šviesą. Šviesa gražiai spindi ir jos plaukuose bei akyse. Tai nepaprastai subtilūs ir kupini smulkių pokyčių planai! Būtų įdomu išsaugoti kelis sustabdytus kadrus ir palyginti, kaip šviesa krenta ant veido skirtinguose kadruose.

O kaip apibūdintumėme ant vaikino veido krentančią šviesą? Galbūt pasakytume, kad ji ryškesnė, tiesiau ant jo krenta ir yra šiek tiek plokštesnė.

Galime paminėti, kad tai yra stambūs planai, nufilmuoti standartiniu objektyvu (veikiausiai 50 mm arba šiek tiek artimesniu teleobjektyvui), o kadro ryškumo gylis – labai nedidelis: ryškiai matyti tik labai nedidelis kadro gylio fragmentas. Ištrauką galime pradėti nagrinėti nuo pačios stambaus aktorės plano pradžios: kai ryškiai matyti jos nosis, skruostas, blakstienos ir plaukai, o pečių linija kiek „išplaukusi“. Ją supanti aplinka vadinama „flow“ – erdve be jokių ryškesnių akcentų, visiškai susiliejusi į neapibrėžtą vaizdą.

 

Rekonkista / La reconquista, rež. Jonás Trueba (Ispanija, 2016)

Manuela ir Olmo susitinka po daug metų pertraukos. Filme kaitaliojamos dvi laiko plotmės: dabarties, žiemą, kai Olmo Ir Manuelai per trisdešimt, ir praeities, vasarą, prieš penkiolika metų, kai tarp jų užgimsta pirmoji meilė.

Šiame epizode rodoma akimirka, kai Manuela mąsto apie Olmo rašomą laišką, kuriame ji bando paaiškinti, kodėl jaučia, kad jie nebegali būti kartu.

Šiuose dviejuose planuose, kuriuose matome Manuelą savo kambaryje, justi, kaip bėga laikas. Apie tai užsimena antrame plane šiek tiek kitokią spalvą įgavusi šviesa. Abu planai yra nepaprastai subtilūs, juos žiūrėdami turime įtempti savo jusles, tik tada pastebėsime visas subtilybes.

Pirmame plane matome, kaip šviesa tarytum iškerpa Manuelos siluetą, apšviečia jos akį už nosies, o arčiau kameros esanti veido pusė lieka šešėlyje, jos siluetą apibrėžianti šviesos linija ir ryškiai apšviestas plaukų kontūras tarsi įrėmina merginą.

Antrame plane šviesa yra šaltesnė ir plačiau pasklidusi. Apšvietimas kiek pasikeičia ir kai Manuela atsilošia kėdėje. Pakanka šio nežymaus judesio, kad jos skruostas atsidurtų šešėlyje ir dar labiau išryškėtų akies žvilgesys.

Tekstus apie filmo kūrimą rasite „Inside Cinema“.

 

Iš Rytų / D’Est, rež. Chantal Akerman (Belgija, Prancūzija, Portugalija, 1993)

Chantal Akerman filme „Iš Rytų“ dokumentuoja kelionę iš Rytų Vokietijosį Maskvą, pakeliui ji užsuka ir į Baltijos šalis bei Lenkiją (gimtąsias šeimos vietas ir kraštovaizdį). Nuo vasaros pabaigos iki šalčiausių žiemos dienų kino kūrėja filmuoja, jos žodžiais tariant, „viską, kas pamažu keičiasi keliaujant: veidus ir kraštovaizdį“. Beveik visą filmą sudaro ilgi, keliaujantys planai(angl. tracking shots), kurie nufilmuoti visada judant iš dešinės į kairę, ir statiški planai -daugiausia portretai, sukurti namų aplinkoje.

Toks yra iršis portretas – tik iš vieno plano. Jame matome prie stalo sėdinčią moterį, kuri, regis, ką tik baigė gerti kavą (galbūt vaišinosi su kino kūrėja), pro langą srūva šilta šviesa. Atidžiai panagrinėkime šį planą. Jo kompozicija meistriška, tarytum žvelgtume į paveikslą.

Kokios spalvos yra šviesa? Kaip apibūdintume jos ryškumą ir tekstūrą? Kokiame aukštyje yra saulė? Ar galime nuspėti, apie kelintą valandą buvo nufilmuotas šis planas?

Šis planas – tai žmogaus portretas savoje aplinkoje. Filmo veikėją matome namie, apsuptą jos daiktų.

Ką ryškiausiai apšviečia pro langą krentanti šviesa? O kas skendi šešėlyje? Atkreipkime dėmesį ir į tai, kaip žiba jos žiedas, rankai ilsintis ant akinančiai balta staltiese uždengto stalo.

Taip pat būtų įdomu aptarti, kad šilta, o kartu švelni šviesa aplieja kadrą pažįstama ir malonia šviesa. Ji spinduliuoja ramybę bei jaukumą ir suteikia portretui intymumo.

Panagrinėję šviesą, užsiminkime ir apie kameros atliekamą vaidmenį. Kamera pastatyta tokiu rakursu, kad veikėją matome šiek tiek iš viršaus. Šis žiūros taškas leidžia mums matyti visą stalą su ant jo stovinčiais dviem kavos puodeliais, kurie tarytum nurodo į įvykusį pokalbį ir popietę, kurią drauge praleido filmuojama moteris ir kino kūrėja. Nepaprastai įdomu atidžiai panagrinėti visus kambaryje matomus objektus: baldus, lempą, milžinišką radiją, langą, gėles…

Panagrinėję ir aptarę šią ištrauką, pasvarstykime: kieno panašų portretą norėtume sukurti? Kur jį filmuotume? Kokiu paros metu?

 

Kelias į pietus / De weg naar het zuiden, rež. Johan van der Keuken (Olandija, 1981)

„Kelias į pietus“ yra van der Keuken kelionė išAmsterdamo į Kairą, pakeliui užsukant į Paryžių, Dromą, Romą ir Kalabriją. Keliaudamas režisierius fiksuoja pakeliui sutinkamų žmonių ir regimų vietų vaizdus.

Šioje ištraukoje van der Keuken kuria Ali portretą, vyriškio, kuris įsėda į iš Paryžiaus išvykstantį traukinį. Neseniai Ali buvo pakliuvęs į motociklo avariją ir kurį laiką buvo nedarbingas. Tai pirma diena, kai jis vėl grįžta į darbą Paryžiaus užmiestyje įsikūrusioje automobilių gamykloje.

Šis portretas nufilmuotas judesyje, šviesa nuolat mainosi ir vis kitaip nušviečia Ali veidą. Įdėmiai panagrinėkime visus tris planus, ypatingą dėmesį skirdami trečiajam: nuostabiam planui, stambesniam nei ankstesnieji – jame mirganti šviesa (veidą tai ryškiai apšviečia auksinė brėkštančio ryto šviesa, tai vėl praryja visiška tamsa) sukuria visai kitokį veido portretą ir planą. Garsas sustiprina portreto keliamus jausmus. Paieškokime žodžių, kuriais galėtume apibūdinti šią šviesą: auksinė, šilta, mirkčiojanti, švelni…

Būtų įdomu panagrinėti ir už kadro skambančius režisieriaus žodžius, kurie girdisi ištraukos pradžioje. Jis vos pora trumpų ir paprastų sakinių nusako, ką reiškia būti kelyje tokį ankstyvą rytą ir šią Ali (ir paties režisieriaus) gyvenimo akimirką: „Pirmasis šios dienos traukinys. Ali grįžta į darbą.“

 

Viskas atleista / Tout est pardonné, rež. Mia Hansen-Løve (Prancūzija, 2007)

Dešimt metų nesulaukusi jokių žinių iš tėvo, Pamela (mergina banguotais plaukais) pagaliau vėl su juo susitinka. Ją lydi draugė. Pasivaikščioję po botanikos sodą jos įsėda į antžeminį metro. Važiuoja tylėdamos, pasinėrusios į savo mintis.

Matome tai jų planą, tai keliaujančiu filmavimo planu užfiksuotą vaizdą pro metro langą. Paryžių pažįstantys žmonės lengvai atpažins šį metro maršrutą – 6 linija, kuri kerta Seną tarp Quai de la Gareir Bercystotelių.

Panašiai kaip ir Ali portrete, šviesa yra ryški ir auksinė, tik šįsyk tai saulėlydžio spinduliai, todėl šešėliai yra melsvesni. Ir čia svarbus vaidmuo tenka šviesos mirgėjimui ir šešėliams, jie tarsi plakanti širdis kinematografiškai perteikia su tėvu ką tik susitikusios pagrindinės veikėjos jauseną.

Panagrinėkime kelis planus, iš kurių susideda šis epizodas, atkreipkime dėmesį, kaip kinta šviesa, kaip pasikeičia metro padėtis saulės atžvilgiu. Saulė jau taip žemai, kad kurį laiką ji apšviečia tik pagrindines veikėjas. Trumpą akimirką – pačioje pradžioje – saulei šviečiant iš už nugaros plaukai nušvinta beveik oranžine šviesa. Kitą akimirką statmenai krentanti šviesa visiškai aplieja jų veidus.

Ypač intensyvi ta akimirka, kai vienas su kitu prasilenkia du metro, tai kuria ypatingą judesioir šviesosritmą.

Interviu Mia Hansen-Løve pasakojo, kad šį epizodą nufilmavo ne ilgiau nei per pusvalandį, kelis kartus pervažiuodami tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Kadangi ji neturėjo leidimo filmuoti, turėjo dirbti greitai ir diskretiškai. Jai buvo itin svarbu nufilmuoti šią maršruto atkarpą, kai metro važiuoja virš Senos – šiuo keliu ji buvo važiavusi daug kartų. Būtent keliaujant šiuo maršrutu ir gimė jos svajonė tapti kino kūrėja: žvelgiant pro langą, kaip skirtingu paros metu ir vis kitaip nušviestas pro šalį slenka pasaulis, kuriant tame pačiame vagone važiuojančių žmonių gyvenimo istorijas…

 

KELIOS NUORODOS Į DAILĖS IR FOTOGRAFIJOS DARBUS

Nuostabi Johan Van der Keuken knyga „Mums septyniolika“ (We are 17), ypač tinkanti dirbti su pagrindinės mokyklos ir paskutiniųjų klasių mokiniais – tai fotografijų serija, kurią kino kūrėjas sukūrė, kai jam tiek ir buvo – septyniolika. Knygoje spausdinami jo sukurti draugų portretai.

Kitas labai įdomus fotografijos projektas yra Raymond Depardon „Valstiečių žemė“ (La terre des paysans). Paveikslus primenantys fotografo Pierre Gonnord portretai irgi gali būti vertingas įkvėpimo šaltinis.

Dailėje būtų įdomu panagrinėti tokių dailininkų kaip Rembrandt, Caravaggio ir Vermeer kūrinius.

 

KELI „MOVING CINEMA“ DIRBTUVĖSE SUKURTŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI

Sukurti su profesionalia kamera

Nufilmavo 14–15 metų mokiniai iš Oriarte mokyklos (Lasarte, Baskų kraštas)

 

Nufilmavo 14–15 metų mokiniai iš Barres i Ones mokyklos (Badalona, Katalonija)

 

Nufilmavo 16–17 metų mokiniai iš Moisés Broggi mokyklos (Barselona, Katalonija)

 

Nufilmavo 12–13 metų mokiniai iš Montjuïc mokyklos (Barselona, Katalonija)

 

 

Nufilmavo 16–17 metų mokiniai iš Moisés Broggi mokyklos (Barselona, Katalonija)

 

Nufilmavo 16–17 metų mokiniai iš Moisés Broggi mokyklos (Barselona, Katalonija)

 

Nufilmavo 14–15 metų mokiniai iš Maria Espinalt mokyklos (Barselona, Katalonija)

 

Sukurti su mobiliuoju telefonu arba buitine vaizdo kamera

Nufilmavo 16 metų mokinys iš Moisés Broggi mokyklos (Barselona, Katalonija)

 

Nufilmavo 14–15 metų mokiniai iš Montjuïc mokyklos (Barselona, Katalonija)

 

Nufilmavo 16–17 metų mokiniai iš Anykščių Jono Biliūno gimnazijos (Anykščiai, Lietuva)

 

Nufilmavo 16–17 metų mokiniai iš Anykščių Jono Biliūno gimnazijos (Anykščiai, Lietuva)

 

FILMAI

KELI SU ŠIA TEMA SUSIJĘ FILMAI IŠ JAUNŲJŲ PROGRAMERIŲKATALOGO

400 smūgių / Les quatre-cents coups, rež. François Truffaut (Prancūzija, 1959)

  

 

Nesuvaldomas laimės troškimas / Un violent désir de bonheur, rež. Clément Schneider (Prancūzija, 2018)

   

 

Havras / Le Havre, rež. Aki Kaurismäki (Suomija, Prancūzija, Vokietija, 2011)

   

 

Įsileisk mane / Låt den rätte komma in, rež. Tomas Alfredson (Švedija, 2008)

   

 

Postas / Il Posto, rež. Ermano Olmi (Italija, 1961)

     

 

Medaus šalis / Medena zemja, rež. Ljubomir Stefanov ir Tamara Kotevska (Šiaurės Makedonija, 2019)